Prieš dvejus metus nusprendžiau diversifikuoti tiekimo grandinę. Kinija atrodė per tolima, Lenkija – per brangi. Turkija žadėjo aukso kalnus: kokybiškas prekes, konkurencingas kainas, priimtiną atstumą. Realybė pasirodė sudėtingesnė – bet ir įdomesnė.

Štai kas nutinka, kai teorija susiduria su praktika.

Pirmoji pamoka: siena nėra tik linija žemėlapyje

Pirmasis krovinys turėjo atvykti per savaitę. Atvyko per trylika dienų.

Kapikule – Bulgarijos ir Turkijos sienos kirtimo punktas – tapo žodžiu, kurį ištariu su tam tikra pagarba. Tūkstančiai sunkvežimių, eilės, kurios juda lėčiau nei pėsčiasis, biurokratija, kuri kartais atrodo absurdiška.

Pamoka buvo aiški: planuodamas terminus, pridėk bent 50 procentų laiko rezervo. Geriau nustebinti klientą ankstyvu pristatymu nei aiškintis, kodėl vėluoji.

Šiandien krovinių pervežimas iš Turkijos mano įmonėje suplanuotas su trijų dienų buferiniu laiku. Nė karto dar neteko nusivilti.

Antroji pamoka: dokumentų tvarka – šventas reikalas

Pirmą kartą muitinė sulaikė krovinį dėl vienos klaidos kilmės sertifikate. Prekės kodas nesutapo su deklaruotu. Penkios darbo dienos, kol viską išsiaiškinome.

Dabar turiu kontrolinį sąrašą: EUR.1 sertifikatas, komercinis sąskaita faktūra su visais rekvizitais, pakavimo specifikacija, CMR važtaraštis. Kiekvienas dokumentas tikrinamas tris kartus – prieš pakrovimą, po pakrovimo, prieš sienos kirtimą.

Ar tai paranojiška? Galbūt. Ar tai sutaupo pinigų ir nervų? Tikrai.

Kodėl Graikija tapo mano planu B

Po pusmečio darbo su Turkija supratau, kad reikia alternatyvos. Ne todėl, kad Turkija bloga – tiesiog verslas negali priklausyti nuo vieno kanalo.

Graikija atrodė logiškas pasirinkimas. ES narė – jokių muitų, jokių pasienio procedūrų. Trys dienos nuo Salonikų iki Vilniaus.

Krovinių pervežimas iš Graikijos pasirodė esąs visiškai kitokia patirtis. Paprasčiau dokumentacija, stabilesni terminai, mažiau streso. Kainos panašios, kartais net geresnės dėl spartesnio apsisukimo.

Šiandien maždaug 60 procentų importo – iš Turkijos, 40 procentų – iš Graikijos. Balansuoju tarp kainų ir patikimumo.

Tiekėjų paieška: kultūriniai niuansai

Turkijoje santykiai svarbiau nei sutartys. Pirmasis vizitas į Stambulą buvo akių atvėrimas. Trys valandos arbatos gėrimo, kol pradėjome kalbėti apie verslą. Iš pradžių atrodė laiko švaistymas – vėliau supratau, kad tai investicija.

Tie tiekėjai, su kuriais išgėriau arbatos, šiandien atsako į mano žinutes per valandą. Tie, su kuriais bandžiau „efektyviai” derėtis per el. paštą – dingo po pirmo užsakymo.

Graikijoje stilius artimesnis europietiškam. Formaliau, struktūruočiau, mažiau asmeninio ryšio. Ne blogiau – tiesiog kitaip. Reikia prisitaikyti.

Skaičiai, kuriuos išmokau sunkiu būdu

Vidutinis pilnas krovinys iš Stambulo: 3 800 eurų. Plius muitai: 8–12 procentų priklausomai nuo prekių. Plius PVM: 21 procentas. Plius sandėliavimas, jei krovinys vėluoja: 50–80 eurų per dieną.

Pirmas užsakymas kainavo dvigubai daugiau nei planavau – nes neskaičiavau paslėptų išlaidų.

Dabar turiu skaičiuoklę, kuri automatiškai prideda visus mokesčius ir rezervus. Jokių netikėtumų.

Iš Graikijos paprasčiau: pervežimo kaina plius PVM – ir viskas. Be muitų, be netikėtumų. Tai kainuoja vidutiniškai 15–20 procentų mažiau nei iš Turkijos, kai suskaičiuoji viską.

Sezoninės tendencijos, kurias reikia žinoti

Rugsėjis–lapkritis: kainos šoka aukštyn, terminai ilgėja. Visi ruošiasi žiemos sezonui. Planuoju pagrindinius užsakymus vasarą.

Gruodis–sausis: ramybė. Kainos krenta, vežėjai ieško krovinių. Geriausias laikas derėtis dėl metinių sutarčių.

Turkijos Ramadanas: kiekvienais metais skirtingu laiku. Gamyklos dirba trumpiau, eksportas lėtėja. Reikia suplanuoti iš anksto.

Graikijos rugpjūtis: visa šalis atostogauja. Pakrovimai sustoja. Jei reikia krovinio rugpjūtį – užsakyk liepą.

Ko niekada nedaryčiau vėl

Niekada nepasirinkčiau vežėjo vien pagal kainą. Pigiausia pasiūla kainavo daugiausia – dingusiais kroviniais, vėlavimais, stresu.

Niekada nepradėčiau su dideliais užsakymais. Pirmasis turėtų būti bandomasis – mažas, kad pamatytum, kaip tiekėjas ir vežėjas dirba realybėje.

Niekada nemėginčiau viską valdyti pats. Geras logistikos partneris žino daugiau nei aš kada nors išmoksiu. Jų patirtis verta komisinio.

Ką pasakyčiau sau prieš dvejus metus

Importas iš Pietryčių Europos nėra raketa į kosmosą. Tačiau tai nėra ir vaikų žaidimas. Reikia kantrybės, planavimo ir noro mokytis iš klaidų.

Turkija – puikus pasirinkimas, jei turi laiko ir nervų rezervą. Graikija – jei nori stabilumo ir paprastumo. Idealiu atveju – abu.

Pradėk mažai, mokykis greitai, augink palaipsniui. Po dvejų metų tai, kas atrodė sudėtinga, tampa rutina. O rutina – tampa pelnu.